Kabutės – iškreiptas mąstymas

Kabutės...jas, kaip grafinę priemonę, naudoja cituojant kitą, į jas įterpia tiesioginės kalbos ar minčių tekstą. Galiausiai, išskiriant kokio objekto pavadinimą...Toks žymėjimas, nekeičiantis minties esmės, sutartas tarp kalbininkų.

Beje, esu Žodis.

Tačiau kartą pamačiau, kad esu įrašomas į kabutes, kaip į priemonę atsiriboti nuo mano prasmės. Pasijutau tarsi kas antrankius būtų uždėjęs… Suglumau...
Juk esu toks, koks esu – laisvas savo unikalia prasme, ir tokios kabutės man yra svetimos, nes iškraipo mano pirminę laisvą prigimtį. Sako – „sava“ liaudis, o iš paties sklinda atvirkštinė mintis ir pašaipi interpretacija.

Kai kas tikina esą atvirkščiai: kabutes suteikiančios žodžiui privilegijų būti stilingam. Tarsi toks nebūčiau! Ne stilius mane kuria, bet aš kuriu stilių.
O kas dėl privilegijų, tai manoji yra būti savimi, reikšti tai, ką reiškiu. Jei sako - gera, tai taip ir yra. Jaučiuosi suprastas.

Aš ne prieš interpretacijas, nes jos yra sąmonės lygio raiška. Tik vėlgi – rinkitės, mielieji, žodžius, tiksliai apibūdinančius tai, ką sakote, jei norite būti suprasti, o ne...interpretuojami vėl ir vėl...

Amžių bėgyje pastebėjau, kad mane spraudžia į kabutes tais atvejais, kai žmogus viena rašo, o kita turi omeny. Ir kad tai, kas turima omeny kuo mažiau matytųsi, žodis dedamas į kabutes. Kam iš viso rašyt žodį, jei jo prasmę norisi užslėpt? Dažnai matau, kaip kabutėmis autorius slepia... savo baimingą nepatyrimą ir klaidina kai kuriuos. Juk tai veidmainystė.

Kalbos mokslas tokį žmogaus psichikos reiškinį aiškina kaip atsiribojimą nuo tikros žodžio prasmės. Aš matau atsiribojimą nuo atsakomybės už išsakytus žodžius.
Įsivaizduokite, šeimininkas (autorius) pasikviečia svečią (žodį) į namus, pasodina ant fotelio (į kabutes), o pats visą vakarą bendrauja su savo šunimi...Kokia tokio elgesio prasmė? Tuštybė.

Žodis yra kodas. Jame koncentruota informacija - susigulėjusi nuo amžių ir yra unikali. Žodžio kaišiojimas į dviprasmiškas kabutes rodo nepagarbą kalbai. Kalba, pvz. lietuvių, yra turtinga žodžių, kuriais galima tiksliai nusakyti tai, kas norima.
Ir dar, kabutės nekeičia žodžio prasmės, ir autoriaus santykis į objektus vis tiek matosi, kad ir kokiu kiekiu kabučių jis apsistatytų.

Iš kur gi ta kabučių manija? Ogi iš mokyklos. Ten vaikai pratinami kalbėti, cituojant kitus žmones. Taip jie įpratinami jaustis, kad jų mintys, vėliau ir gyvenimas nepriklauso jiems. Pamažu atrofuojasi sugebėjimas kurti savo gyvenimą.
O jei kuris išdrįsta reikšti savo unikalumą, jį tuoj pat išvadina kitų minčių kopijuotoju, kad ne jis tai pasakė iš savęs. Net pats faktas, kad žmogus gali išreikšti save per savo mintis, yra laikoma neįmanomu. Ir tuo būdu žmonės ugdomi ne kaip asmenybės, o kaip vartotojai, pradedant nuo svetimų minčių vartojimo. Toliau einant link svetimo turto vartojimo, dar toliau - link svetimų gyvenimų savinimosi.

Gal jums pasirodys, kad kabutės yra kažkokia smulkmena, ir prie ko čia turtai ir gyvenimai? Bet juk ta smulkmena dedama į mažų vaikų galvas, kurios užauga ir pradeda vartoti ne tik svetimas mintis, bet ir turtą.
O dažnas mokytojas stebisi... savo darbo rezultatais.

Autorė Jelena.lt