Tam, kam reikia, visada randa būdų sėti tarp žmonių nesantaiką. Įstatymas dėl užsieniečių pavardžių sulietuvinimo užgauna ne vieno užsieniečio ambicijas. O jau su įsižeidusiu asmeniu tikėtis bendradarbiavimo vargu ar įmanoma. Neretas įžvelgia ir diskriminacijos momentą...
Klausimas: ar asmens vardas ir pavardė yra „kalbos dalykas“ ar to asmens nuosavybė? Kažkodėl jau ne vienerius metus yra „opi“ tema. Valstybinė lietuvių kalbos komisija aiškina, kad „asmenvardis yra unikalus, sąvokos nereiškiantis konkretaus žmogaus tapatybės žymuo, o jam turi būti suteikta apsauga“. Tik kam tai rūpi? Seimo dauguma, patriotizmo dvasios įkvėpta, pasirenka saugoti ir skleisti lietuvių kalbą, o ne kažkokias ten... pavardes. Kodėl? Ne paslaptis, kad yra nemažai lietuvaičių, elementariausiai nesugebančių perskaityti nelietuviškais rašmenimis parašyto teksto. Arba pagal pavardę neatskiria, kas slypi po ja: vyras ar moteris. Teigią, kad mokykloje jų to neišmokino.
Pavardžių sulietuvinimas dvelkteli perdėtu patriotizmu, tarptautiniuose vandenyse šovinizmu vadinamu. Ir tai reiškiasi subtiliai - per didžią tautos vertybę – kalbą. Paversti politikos objektu galima bet ką. Kalbą taip pat. Ne kurių teigimai, kad užrašius pavardę originalo kalba, sumenkėja lietuvių kalbos autoritetas ir aplamai griaunama Lietuvos valstybė!, rodo ne kalbinę problemą, o teigiančiųjų nesusivokimą.
Šis pavardžių sulietuvinimo reikalas turi dar vieną pusę, kai kam komišką, kai kam varginančią. Tai nusimatančios situacijos, kai tas pats asmuo skirtingose šalyse savo dokumentuose turės skirtingai užrašytas savo pavardes. Įrodyk tada tapatybę, kad gudrus!
Autorius Saulė
