Yra pasaulio procesų suvokimo žinios, ir žmonės turi skirtingo lygio pasiruošimus (sąmonės lygius)toms žinioms priimti.
Jei žinios būtų perduodamos per švietimo sistemą, tai nebūtų problemų. Tačiau taip nėra.
Yra daug geros, rimtos literatūros apie vykstančius procesus, tačiau informacija ten išdėstyta labai sudėtingai. Ir daugumai žmonių sunku suvokti, kas ten parašyta.
Studijuojant tam tikrą medžiagą yra išskiriami du dalykai, tai:
visaapimantis supratimas, kurį turi globalinė valdžia,
ir sisteminė analizė, kuri dominuoja visuomenėje.
Sisteminis priėjimas turi savyje subjektyvizmo, nes priklauso nuo subjekto peršamos metodikos (tikslai, uždaviniai, priemonės). O jei tas subjektas kažką neteisingai įvertino..? Tada visa visuomenė gauna neteisingas žinias.
Visaapimantis priėjimas, kai iš visų galimų faktorių visumos pateikiamos rekomendacijos, kaip toliau turi vystytis įvykiai - prognozuojami įvykiai.
Dabartiniame pasaulyje mažai kas vykdo prognozes, mokyklose tokių dalykų nedėstoma, Lietuvoje niekas konkrečiau nežino, kas bus rytoj...viskas tarsi chaose. O iš tikrųjų tas chaosas reikalingas šalies sunaikinimui.
Visaapimantis požiūris formuoja aukščiausio lygio analitikus.
Rusų rašytojas A. Puškinas yra pasakęs, kad „apvaizda - ne algebra, žmogaus protas - ne pranašas, jis mato bendrą įvykių eigą ir gali daryti išvadas, dažnai pateisintas laiko. Bet jam nesuteikta numatyti ateities – galingo Apvaizdos ginklo.“ Šioje formulėje pateikta bendra įvykių eiga, sugebėjimas analizuoti, gretinti visuomenės gyvenimo faktus, parodyti kaip jie viens kitą įtakoja. Ir raktinis žodis – Apvaizda, t.y. Dievas, reikia eiti su juo į kontaktą ir įžvelgti jo pagalbos „ženklus“.
Kas neatsižvelgia į bendrą įvykių eigą, pavyzdžiui šaukia, kad reikia spręsti ekonomines krizės problemas, tas vis tik turi suvokti, kad ekonomika yra priklausoma nuo politikos. O politika priklauso nuo valdymo. O valdymas priklauso nuo moralės tų, kurie kontroliuoja globalinius procesus. Politika priklauso ir nuo istorinių aplinkybių.
Dabar įvykiai pateikiami be priežasties - pasekmės ryšio analizės, to pasekoje vyrauja principas „skaldyk ir valdyk“. Ir tokiu būdu yra kvailinami tie, kurie nesupranta to visuminio principo. Todėl reikia mokytis patiems matyti reiškinį visų jį veikiančių faktorių visumoje. Kai žmogus sugeba aprėpti visumą, jis gali nustatyti teisingumą vieno ar kito priimamo sprendimo.
Mums, paprastiems žmonėms, reikia mokytis patiems matyti visumą, o ne atskirus reiškinius.
Tiems, kurie valdo nereikia, kad žmonės būtų protingesni už juos, todėl jie per švietimo sistemą pateikia išskaidytas „kaleidoskopinio“ tipo žinias. Ir baigę mokslus žmonės, neturi jokio supratimo, kokiame pasaulyje gyvena ir kaip jie yra valdomi.
Žinios tarsi yra, kiekvienas sąžiningai žino tik savo sritį, net mokslinius atradimus atlieka, bet bendra dalykų eiga jiems nerūpi. Lai ta eiga rūpinasi kiti. O tie „kiti“ kaip tik ir valdo tą visaapimantį priėjimą, ir išnaudoja neišmanančius.
Visaapimantį požiūrį galima pailiustruoti pavyzdžiu iš H.Hesės knygos „Stiklo karoliukų žaidimas“.
Ten aprašomas pasaulinės valdžios darbas, kaip ji atsiranda. Kokia žaidimo karoliukais esmė?
Hesė aprašo Kastalijos šalį, esančią Europos centre ( užuomina į Šveicariją).
Pagrindinis herojus Knechtas patenka į vienuolyną, kuris yra specialiai įtakingų asmenų įkurtas. Ten priima tik berniukus iš neturtingų šeimų, kurie turi ekstrasensorinių sugebėjimų, ir juos ten apmoko, jiems viskas leidžiama, jie viskuo aprūpinti. Vienintelis dalykas, ko iš jų reikalauja, tai įvaldyti žinias ir dirbti. Ir dar - jiems draudžiama vesti. Baigę mokyklą, jie joje lieka ir ruošia į save panašius.
Atskleisdamas visaapimantį požiūrį H. Hesė rašo, kad toje mokykloje užgimsta taip vadinamas žaidimas stiklo karoliukais.
Esmė tokia, kad mokiniai, perklausę muzikos kūrinį, iš spalvotų karoliukų suveria karolius ir iškabina juos įvairiomis kryptimis, sudarydami kubą - VISUMĄ.
Laimėdavo tas, kuris tiksliausiai vizualizuodavo perklausytą kūrinį kaip spalvingiausią vėrinį. Vėliau žaidimas tobulėjo ir muzikos perteikimas jau buvo jungiamas su literatūros kūriniu, vėliau su istorija , su ekonomika, su politika ir t.t. Tuom H. Hesė pateikia aukščiausios klasės analitikų komandą, kurie analizuoja reiškinius kaip visuomenės gyvenimo visumą, ir vietoj karoliukų vėrimo rašydavo ataskaitas tam tikru klausimu iš įvairių pusių: kokios istorinės, ekonominės, karinės, kultūrinės ir t.t.priežastys lemia vieną ar kitą reiškinį, ir tas ataskaitas siųsdavo pasaulinei vadovybei, kuri tų ataskaitų pagrindu spręsdavo, ką gi toliau daryti.
Pagal JAną
