Kada viduramžių vergvaldys kalba apie savo gyvenimą, jis sako: " Dabar turiu visišką laisvę, nusipirkau vaikų, stiprių vyrų ir jaunų merginų, kurie nudirbs visus darbus, padidins mano turtą ir svarbiausia - suteiks neapsakomą malonumą. Negaliu gyventi be vergių, jos lyg kumelaitės, viena už kitą gražesnės. Reikia tik gerų kamanų ir gero rimbo".
Kada jaunos mergičkos paverčia savo vergais nekaltus gyvūnus, jos kalba: " Aš negaliu be žirgų gyventi, aš myliu laisvę, o žirgai tai - laisvė: galiu joti, jausti vėją, kaifas, tik reikia gerų kamanų ir gero steko." Kažkaip darosi gaila ne tų vergų, ne tų žirgų, bet tų, kurie gyvena kitų kančios sąskaita - tų mergičkų. Darosi tikrai labai gaila žmonių, sėdinčių ant kitų nugaros ir vadinančių tai "džiaugsmu". Sako, žmonės dabar labai pažengę... galbūt... bet kuo jie skiriasi savo "jojimu" ant kitų... lyginant su viduramžiais? Nebent amžiumi. Dabar mergaičiukės tokios pat žiaurios kaip ir vergės "Izauros" laikų šeimininkai.
Sako, šioje eroje žmonės mutuos. Visi laukia trigalvių, ateivių, šešiakojų būtybių; bet jie jau mutavo. Yra jau neturinčių gailesčio, meilę suvokiančių kaip jojimą ant kito, ir džiaugsmą patiriančių, laimint rezetę išnaudojimo dėka. Ko verti raiteliai, nuėmus juos nuo žirgo nugaros? Kas jie be kamanų
Pagal stebėjimus yra tendencija teigti, kad jojantys asmenys neturi asmeninio poreikio tobulėti, keistis ir gailėtis. Jiems visa tai susiveda į vieną tašką - jojimą, ten tai ir vykdoma. Tai lyg apsėdimas, liga, kitaip išsireiškus - tai priklausomybė nuo azarto. Kazino žaidėjus sustabdo tik bankrotas. Aistra joti neturi stabdžių, retas jojikas gali pasakyti, kad jo tai nebedomina. Pagyti nuo aistros, galbūt, įmanoma, jeigu žmogus pradeda tobulėti, o reiškia - keistis, jeigu jis gauna žinias apie tai, kad yra ne vienintelė rasė planetoje ir suvokia, kad ir kitas turi teisę į gyvenimą be kankinimo.
Sportas
Sportas - tai asmeninės pergalės, žirgai nieko bendra su sportu neturi. Kad žirgai tapo biznio magnatų taikiniu, tai žmonių, turinčių nevaldomą aistrą joti, rezultatas.
Mėsmalė vaikų rankose
Žirgų sportas - tai mėsmalė, kurios rankeną suka jauni žmonės, apduję nuo savo paties sau trūkumo. Kodėl taip yra? Gal tai tėvų požiūrio į pasaulėdarą neturėjimo rezultatas?
Žirgų sportas galėtų būti sulyginamas su Japonijos masiškomis delfinų skerdynėmis... taip pat iš aistros "mėsytei", be to vykdomomis vaikų akivaizdoje, kurie, jau matydami peiliu pjaunamą delfino gerklę, juokiasi ir net nemirkčioja. Panašiai ir pas mūsų jaunus jojikus: žąslai lenda jau į -irgo ausis, kraujas maišosi su putomis žirgo kančioje, o jis - vaikas jojikas žiūri tik į ... savo kankinimo rezultatą. Tėvai sveikina savo atžalą, kad jis laiku sumušė, sudrąskė žirgo burną ir peršoko raudoną pagaliuką, kliūtį ... per žmoniškumą...
Pats žodis "sportininkas" po tokio suvokimo tampa lygtai ir gėdingu, jeigu nebūtų tikrų sportininkų. Motokrosas, ralis, banglentės ir ... savos kojos daro rekordus, kelia žmogaus evoliuciją, sugebėjimus. Mums, gyvenatiems prie jūros, dažnai tenka matyti burlentes pabalnojusius jaunuolius, kurie vėjo pagalba skrenda didelėmis bangomis, treniruodami savo kūną, manau ir sielą, nes jų veikla nieko nepriverčia kraujuoti ir kentėti. Ir šių sportininkų kūnų judėjimo grožis prilygsta laisvo žirgo grožio šuoliui per vėją.
Daugybė sporto šakų, kuriose dalyvauja žmonės, SAVO NORU siekiantys pergalės, yra žmonių tobulėjimas per pastangas siekti tikslo, didinti savo ištvermę ir lavinti SAVO kūną, ko nepasakysi apie jojikus. Futbolas, krepšinis, daugybė kitų kolektyvinių žaidimų, tapę net religija, tai savo galimybių sujungimas su kitų žmonių galimybėmis - tai vienijimasis, siekiant tikslo, tai kolektyvinis tobulėjimas, ir tai vadinasi sportas. Ko nepasakysi apie jojimą, kur be kamanų - nė žingsnio, kur visas jojiko tikslas yra tame, kad laisvas iš prigimties gyvunas, taptų jojančiojo paklusniu vergu, ir tik tada jojikas suvokia, kad jis jį myli... Kaip pagal jus tai vadinasi?
Paskutinė tarp pasenusių
Lietuvoje kažkaip dėl neaiškių priežasčių visos naujos, progresyvios veikos prigyja tada, kai jau visi aplinkui pirštais ima badyti tokį atsilikimą. Matomai ir žirgų sportas todėl nepriima alternatyvos. Visame pasaulyje, o ir Estijoj, Latvijoj, kitose aplink esančiose valstybėse jau yra gėrio daigelių - profesionalių entuziastų, atsisakiusių jojime kamanų ir kitų savo charakterio trūkumo priemonių: stekų, parišimų, ir vergvaldiško požiūrio.
Kuriasi klubai, mokyklos, kur į žirgą žiūrima jo jausmais, jo mąstymu, o ne žmogaus egoizmu. Juos kuria žmonės, kurie negali atsisakyti aistros bendrauti su žirgais, tačiau jie nori gerbtinų - lygiaverčių santykių.
Tai judėjimas į priekį, į dvasingumą. Tokie santykiai su žirgais veda daug toliau, nei gali nuvesti pasenęs, visiškai nepriimtinas gerbinačiam gamtą žmogui, žirgų sportas. Tad kas trukdo lietuviui žirgininkui pradėti naują verslo šaką, kuri bus ir gerbtina, ir perspektyvi? Kodėl Lietuvos jojimo asai negali žvilgtelti nors truputį aukščiau, nei asmeninės ambicijos, sąskaita banke ir duoti žmonėms alternatyvą? Nejaugi Lietuvoje nėra drąsių, sumanių ir vertinančių laisvę žirgininkų? Tuo labiau, kad yra ir kuko kamanos, kurios lyg pereinamas manevras, nekenkdamas žirgui, veda bent jau į jojimą be skausmo prievartos. Kada koks nors garsus žirgynas paskelbs priėmimą į mokymą joti be kamanų?
Žirgininkai, sukurkite gi savo - lietuviškai laisvą stilių - bendravimo su žirgais alternatyvą, juk bendražmogiškosios gailestingumo tiesos priklauso visiems. Meilės kodekso žirgams monopolio negali turėti tik viena tauta, šį kartą Rusija, kurioje klesti jojimo mokykla laisvu pagrindu NHE. Konkuristai, lengva gi vadinti savo nesugebėjimą keistis... kvailyste, o ir patogu, tada atrodai... protingu.
http://www.zirgu-sportas.lt/haute_ecole_kas_tai
Filmukas apie tai, kaip žmonės kankina, žaloja ir "sportuoja" žirgų "sporte", ir tai vyksta kiekvienose varžybose, tokios žirgų kankintojų varžybos vadinamos kaip?
toliau filmukas rodo, kad yra ir turinčių galestį, ir apie tai, kaip žmonės sugeba taika, laisve ir meile draugauti su pačiu laisvės įsikūnijimu - žirgu.
